XIX a. krikštynos Anglijoje

Karalienės Viktorijos laikais moterys buvo uždaros nėštumo ir gimdymo temoms, o moters pasitraukimas iš visuomenės ir gimdymas nebuvo kažkoks ypatingas įvykis kaip yra šiandien. Po vienumos nėštumo metu, moterys laukdavo pirmojo savo viešo pasirodymo per krikštynų šventę. Ši šventė būdavo laukiama ir organizuojama jau prieš kelias savaites iki kūdikio gimimo.

Gimus kūdikiui, aplinkiniams apie tai buvo pranešama įvairiais būdais, kažkokių konkrečių etiketo taisyklių kaip paskelbti šią naujieną, nebuvo. Vienas iš būdų buvo kortelės su jose išgraviruotu vaiko vardu ir gimimo data, kurias siuntė tėvai mažuose vokuose. Kitais atvejais tokios kortelės, parašytos ranka, buvo siunčiamos vokuose, kartu  su mamos vizitine kortele. Vienas iš paprasčiausių būdų pranešančių apie vaiko gimimą, buvo mamos vizitinė kortelė, su apačioje įrašytu kūdikio vardu bei gimimo data. Elegantiška buvo pranešti apie vaiko gimimą siunčiant graviruotas korteles. Vaiko vardas buvo rašomas centre, o gimimo data kairėje kortelės pusėje. Šis pranešimas buvo pritvirtinamas prie mamos vizitinės kortelės, perišamas balta juostele, padarant mažą, dailų  kaspinėlį. Naujiena buvo išsiunčiama tada, kai mama jau būdavo pasiruošusi priimti lankytojus, dažniausiai praėjus dviems savaitėms po kūdikio gimimo. Mama ir jos vaikutis tomis dienomis atrodydavo kaip parodoje.  Keletą valandų per dieną, priimant lankytojus, mama turėdavo būti apsirengusi dailią suknelę, o kūdikį apvilkti švariais, baltais drabužiais.

Viktorijos laikų vyrai nekalbėdavo su moterimis, jie jautė išskirtinę pagarbą kūdikio tėvui, o mamą ir vaikutį pakalbindavo tik tada, kai būdavo pakalbėję su tėvu. Visi draugai ar vyriškos lyties atstovai galėdavo tik nusiųsti gėlių ar vaisių į specialų kambarį.

Kūdikiai dažniausiai būdavo krikštijami sulaukę keturių ar šešių savaičių amžiaus. Ceremonija vykdavo bažnyčioje, o po jos svečiai būdavo kviečiami šventinių pusryčių. Dažnai dvasininkas būdavo  kviečiamas pakrikštyti kūdikį namuose. Anglijoje tarp aukštesniojo luomo žmonių buvo priimta apie kūdikio gimimą skelbti laikraščiuose, o išsiuntus pakvietimą buvo prašoma į jį atsakyti.
Vidutiniuose luomuose krikšto tėvais tapdavo geri tėvų draugai. Renkant krikštatėvius buvo atsižvelgiama į jų banko sąskaitą ir užimamą padėtį visuomenėje. Krikšto tėvu negalėdavo tapti vyras, kuris užimdavo aukštesnę padėtį visuomenėje nei kūdikio tėvas, nebent tai buvo geras šeimos draugas, o ne šiaip pažįstamas. Tokia pat taisyklė galiojo ir krikšto mamoms. Dažnai tai būdavo žmonės padarę pažangą gyvenime.

Laikui bėgant krikšto tėvais buvo renkiami giminaičiai, tokiu būdu sustiprinant giminiškus santykius. Seneliai dažnai suteikdavo materialinę paramą. Specialūs laiškeliai buvo siunčiami pasirinktiems krikšto tėvams, klausiant ar jie gali tapti vaiko globėjais, o galbūt turi svarbių priežaščių atsisakyti. Tai būdavo dalis etiketo. Kvietimas tapti krikšto tėvu, bet kuriam žmogui būdavo didelis komplimentas.

Krikštatėviai turėdavo padovanoti krikštavaikiui nors vieną dovaną, kuri turėtų išliekamąją vertę ir būtų prisiminimas iki gyvenimo pabaigos. Tai reiškė, kad krikštatėvių  niekas nepamirš ir po mirties. Krikšto mama ar tėvas dažnai dovanodavo dovanas iš sidabro - šaukštus, peilius, dubenėlius, kriaukles ir t.t. Tai būdavo tradicinės dovanos, kurios neatspindėdavo krikštatėvio turtų.

Tėvai su kūdikiu turėdavo atvykti į krikšto ceremoniją tiksliu laiku, kuris būdavo parašytas pakvietime. Čia juos pasitikdavo dvasininkas, krikštatėviai ir kiti svečiai. Susirinkus aplink indą skirtą krikštynoms, ceremonija ilgai netrukdavo. Pačiame priekyje stovėdavo auklė su vaiku ant rankų, po to krikštatėviai ir galiausiai tėvai. Krikšto tėvas stovėdavo iš dešinės, o krikšto mama iš kairės pusės. Iš pradžių dvasininkas paklausdavo kas bus krikšto tėvais ir koks vardas yra išrinktas  kūdikiui. Kad išvengti klaidų tariant vaiko vardą, kartais jį parašydavo ant lapelio. Po trumpos ceremonijos svečiai būdavo kviečiami pusryčių į tėvų namus, o vaiku tuo metu rūpindavosi auklė. Visi buvo vaišinami, išskyrus dvasininką ir jo žmoną.

Krikšto ceremonijai vykstant namuose, kambariai buvo puošiami baltomis dekoracijomis ir gėlėmis. Miestuose floristai pardavinėdavo šiai progai skirtas gėles, kurias dažnai atiduodavo pigiau. Kaimuose kambariai buvo puošiami obelų šakelių puokštėmis ar lelijomis. Indelis su krikšto vandeniu būdavo padedamas tarp baltų gėlių.

Svečius pasitikdavo vienas iš šeimos narių. Jei ceremonija būdavo nelabai oficiali, svečius galėdavo pasitikti ir mama ar krikšto tėvas, bet jei šventėje dalyvaudavo svarbūs žmonės, reikėdavo sulaukti kol jie užims savo vietą. Mama turėdavo dėvėti gražią suknelę, tik ne baltos spalvos, o svečiai vakarinius drabužius. Vasarą moterys vilkėdavo panašius kostiumėlius kaip ir vestuvių dieną,  žiemą dėvėdavo šiltus paltus.

Atvykus dvasininkui ir svečiams susėdus į savo vietas, auklė įnešdavo kūdikį. Jai iš paskos sekdavo krikšto tėvai ir tėvai. Krikšto mama turėdavo paimti kūdikį iš auklės ir paduoti dvasininkui į rankas, garsiai tariant išrinktą vardą. Kuomet dvasininkas pakrikštydavo kūdikį, sušlapindamas jo galvą šventu vandeniu, krikšto mama paiimdavo vaikutį atgal ir paduodavo auklei. Po ceremonijos svečiai galėdavo pasidžiaugti vaikeliu, tačiau ne ilgai. Kai auklė išnešdavo kūdikį, svečiams būdavo patiekiami gaivieji gėrimai.

Ceremonijai vykstant namuose, taip pat svarbi buvo muzika. Dažniausiai giminaičiai ar draugai dainuodavo kvartetu, ramias, religines dainas. Populiaru būdavo dainuoti Harparo Bazaro dainą, kurią pradėdavo mama žodžiais „ Vaikeli, iš kur tu atkeliavai?".

Dvasininkai už ceremoniją atlyginimo negaudavo, bet tėvai dažnai padėdavo pinigėlių į voką, kurie buvo skiriami paremti bažnyčiai ir aukoms. Po apeigų dvasininką namo nuveždavo specialus vežimas.
Kūdikiai būdavo rengiami specialiais baltais drabužiais, skirtais krikštynų šventei. Bažnyčios tikėjimas skelbė, kad balta spalva simbolizuoja nekaltybę ir tyrumą.
XVIII amžiuje krikšto drabužiai ir apdarai būdavo siuvami iš šilko ir atlaso, išsiuvinėti, specialios formos. To meto stilingi ir geriausiai rengiami kūdikiai per krikštynas vilkėdavo drabužiais iš švelnaus lino ir geros medvilnės, išsiuvinėtais baltais ornamentais. Dauguma mamų krikšto drabužius savo vaikams pasiūdavo dar besilaukdamos. Nedidelis siuvimo priemonių rinkinys dažnai  būdavo nešamas į kiekvienus namus, taip palengvindamas laukimo laiką nėščiajai, apsiribojusiai buvimu namuose. Gimus kūdikiui, mamos pasiūtas krikšto apdaras tapdavo dalele didelės šventės. Didėjant šeimos narių skaičiui, tie drabužiai ėjo iš kartos į kartą, jais būdavo rengiami ir vėliau šeimoje gimę kūdikiai. Kiekvieno nėštumo metu, mama galėjo dekoruoti krikšto drabužėlius vis kitaip, bet šeimos išlaikydavo tuos pačius drabužius kaip šeimos relikviją.

Viktorijos laikų eros antroje pusėje, krikšto drabužiai tapo labiau prabangūs. Nėrinių jardai, balti gražūs išsiuvinėjimai, susegtos klostės, įmantriai dekoruotos liemenės - buvo tų laikų stilius. Krikšto kepurytė buvo neatsėjama prabangos dalis, ji atėjo į madą nuo karaliaus Edvardo laikų.

Krikšto dovanos būdavo dovanojamos dieną prieš ceremoniją. Jas sudėdavo ant specialaus stalo. Ant kiekvienos dovanos turėjo būti užrašytas vardas žmogaus, įteikusio tą dovaną. Dažniausiai dovanodavo sidabrinius indus ar virtuvės įrankius - šaukštus, lėkštes, cukraines, dubenėlius ir kitus vertingus bei reikalingus daiktus.

Po krikšto ceremonijos būdavo šventė. Kartais, svečiams pavaišinti  užtekdavo sausainių, sumuštinių, arbatos ir šokolado. Jei šventė būdavo didesnė, vaišes patiekdavo ant atskiro, papuošto baltomis lelijomis, stalo. Šventiniai pusryčiai būdavo labai panašūs į vestuvių pusryčius, maistas ir patiekimo būdas buvo tas pats. Svečiai vaišinosi karštais ir šaltais užkandžiais, paukštiena, šampanu, vaisiais, saldainiais, ledais. Iš gėrimų populiariausi būdavo šampanas ir baltas vynas. Per kai kurias šventes buvo patiekiama tik baltas pyragas, balti saldainiai ar kiti desertai. Viena iš krikšto tradicijų buvo pristatyti kiekvieną svečią, įteikiant jam baltų saldainių dėžutę, ant kurios buvo auksu ar sidabru parašytas vaiko vardas. Dėžutėje galėdavo būti paprasti saldainiai, tačiau viršutinis sluoksnis būtinai būdavo  iš mažų cukrinių migdolų, kurie buvo žinomi kaip „krikšto dražė".
Žinoma, kai kurios šeimos vaišindavo svečius pietumis, o ne pusryčiais. Tai buvo įdomu tuo, kad svečiai po krikšto ceremonijos išsiskirstydavo, o per pietus vėl susitikdavo.

pagal www.victoriana.com

Šaltinis.

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Jūsų vertinimas: Jokio Vidutinis 4 (1 balsas)

© 2008-2012 Viskas krikštynoms