Stačiatikių krikštynos

Kaip ir katalikų tradicijose, stačiatikybėje krikštynos yra pirmasis ir vienas pagrindinių sakramentų. Iš esmės stačiatikybės ir katalikybės ištakos yra bendros, o religijos giminingos, tad ir krikšto, kaip ir daugelio kitų tradicijų sakralinės prasmės aiškinimas yra panašus. Panašūs yra ir krikštynų papročiai, bet vis dėlto galima atrasti ir kardinalių skirtumų, kas greičiau yra nulemta ne tiek religiniais, kiek tautiniais ir kultūriniais aspektais.
Vaiko krikštijimas, kaip ir katalikybėje, stačiatikių kultūroje prasideda nuo tėvų tinkamo pasiruošimo krikštynoms. Tėvai patys, visų pirma, turi pakankamai žinoti apie jų išpažįstamą tikėjimą, suvokti krikšto prasmę. Ankstyvaisiais stačiatikybės laikais jie perduodavo savąjį tikėjimą kūdikiui krikštydami vaiką patys, krikšto tėvų kaip tokių nebūdavo. Suaugusiesiems gi, tikėjimą perduodavo krikštytas žmogus apsiimdavęs laiduoti už naujojo tikinčiojo patikimumą ir pasirengimą tapti stačiatikiu. Laikui bėgant, suaugusiųjų ir vaikų krikštijimo apeigų normos buvo suvienodintos. Nuo tada vaikai nebekrikštyjami jų tėvų, o tam paskiriami kiti žmonės. Šias garbingas pareigas turi teisę užimti bet kas, su sąlyga, kad patys būtinai yra krikštyti stačiatikių cerkvėje, yra nenuodėmingi ir nėra giminystės ryšių atsižadėję vienuoliai. Tai gali būti giminaičiai, artimieji. Šie žmonės apeigų metu vaiko tėvams tampa dvasiniais broliais (seserimis), kurie vadinami kūmais, o vaikui – krikšto tėvais. Tikėjimas, krikšto metu perimamas iš jų, ir būtent jie prisiima atsakomybę už pakrikštytojo dvasinį auklėjimą, šventojo rašto mokymą ir iš dalies už jo gyvenimiškus poelgius. Stačiatikybėje tikima dvasiniu mistiniu ryšiu tarp žmonių ir jų krikštytojų, manoma, kad šis ryšys nenutrūksta kartu su žemiškuoju gyvenimu ir tęsiasi amžinybėje. Iš esmės berniukui pakanka vien krikšto tėvo, o mergaitei vien krikšto motinos, bet įprastai kviečiami abu su sąlyga, kad krikštatėviai nėra sutuoktiniai.
Didelė reikšmė stačiatikybėje suteikiama vaiko vardui, jo išrinkimui. Jeigu tėvai vaiką yra pavadinę nestačiatikišku vardu, ko anot tradicijų derėtų vengti, krikšto metu jam suteikiamas antras, šventas vardas. Vėliau vaikui reikia papasakoti apie Dievo tarną, kurio vardas jam buvo suteiktas, o paaugus išmokyti maldą, skirtą šventajam, kurio vardą jis nešioja.
Kalbant apie pačią krikštijimo ceremoniją, apeigos gali vykti tiek cerkvėje, tiek kunigui - popui atėjus į namus. Bet kuriuo atveju tuo dera pasirūpinti nevėliau kaip prieš savaitę iki krikštynų. Per ceremoniją krikštatėvis tris kartus už vaiką atsižada piktojo ir triskart išpažįsta žodžius Kristui ir tikėjimui, „Jam, kaip Karaliui ir Dievui“. Skaito už savo krikštasūnį ar krikštadukrą tikėjimo simbolį – tikėjimo maldą, kurioje atsispindi visi krikščioniškojo mokymo pagrindai. Po to, kai kunigas panardina vaiką „kupelėje“ (krikštijimo vonelėje), krikštatėvis paima jį ant rankų ir tris kartus apneša aplink kupelę.
Apeigoms dera paruošti keletą dalykų, tokių kaip kryželis su grandinėle, skirtas nešioti ant kūno (jis pašventinamas ceremonijos metu). Iškart po krikšto vaikas yra apgaubiamas dideliu minkštu rankšluoščiu, pageidautina, kad jis butų baltas ir naujas. Po to vaikas aprengiamas baltais drabužėliais, stengiamasi kad jie būtų kuo puošnesni. Į iš anksto paruoštą mažą maišelį įdedama vaiko plaukų sruoga, kurią kaip pirmosios aukos Dievui ženklą nukerpa kunigas. Šis maišelis ir jo turinys tampa šeimynine relikvija. Tam, kad patogiau būtų vaiką vystyti arba reikalui esant sušildyti, ant specialiai tam skirto rengimosi - vystymo stalo yra padedamas apklotėlis. Visas ritualas įprastai trunka kiek mažiau nei valandą.
Pasibaigus bažnytinei ceremonijos daliai, šventė persikelia į namus. Ko gero patikslinant sąvokas būtent šią šventės dalį ir derėtų vadinti krikštynomis – švente, kuri švenčiama aukščiau aprašyto krikšto sakramento priėmimo proga.
Į krikštynas – šventinius pietus ateina artimiausieji šeimai žmonės tam, kad pasveikintų kūdikį ir jo tėvus. Pagal senasias rytų slavų tradicijas, vaiką lankyti galima tik vedusioms ir vaikų turinčioms moterims. Šiandieną į krikštynas gali ateiti ne vien giminaičiai, bet ir draugai ar bendradarbiai, su savimi atsinešdami dovanas ir vaišes. Tai ypatingai galioja kūmams (krikštatėviams). Jie, puošniai apsirengę, atsineša su savimi šventinį maistą: duoną, pyragėlius, riestainius, neapsieinama ir be dovanų šventės kaltininkui, vaikui. Ankstesniais laikais praėjus penkioms dienoms po krikštynų, kūmai vaikui atnešdavo dirželį, marškinius ir kryželį. Po pusantrų metų vėl dovanodavo dar vienus marškinius, sukakus septyneriems metams - batus, viršutinius drabužius; vestuvių metu, krikštatėvių dovanos turėdavo būti, kaip išsireikštų šiuolaikinis žmogus, - solidžios. Tėvai gi, krikštynų šventės metu dovanoja kūmams iš anksto paruoštas dovanas. Pagal papročius priimta dovanoti įvairus gražiai siuvinėtus rankšluoščius.
Kalbant apie šventines vaišes, rytų slavų (pavyzdžiui rusų, gudų) tradicijose jomis ankščiau rūpindavosi bobutė, priiminėjusi gimdymą. Derėtų paminėti, kad seniau būtent jos atlikdavo akušerių vaidmenį, tad nuo jų priklausydavo ir gimdymo baigtis, ir naujagimio bei motinos sveikata. Tad šventėje tai būdavo gerbiamiausias asmuo, apie kurį yra sudėta nemažai patarlių, posakių. Ne vienas stačiatikių apeiginis patiekalas yra vadinamas bobutės garbei – bobutės pyragai, bobutės košė. Bobutės pyragai, bandelės buvo laužiami juokus juokaujant, valgomi su barščiais. Vaiką lankančios moterys turėdavo paimti ypatingo bobutės kepto pyrago, iki šių dienų jo pavadinimas yra išlikes Gudijoje ir vadinamas „skrušok‘ų“.
Pagrindinis rytų slavų krikštynų patiekalas būdavo bobutės košė. Šiam patiekalui negailima pieno, sviesto. Košėje apkepamas gaidys arba višta, priklausomai nuo to, berniuko ar mergaitės krikštynos švenčiamos. Patiekalas papuošiamas virtais kiaušiniais, prie jo patiekiamas kumpis, įvairūs bobutės kepiniai. Košė atnešama į vaišių pabaigą, tada prasideda derybos, savotiškas aukcionas jai išpirkti. Galimas daiktas, iš pradžių svečiams bus iškrėstas pokštas ir vietoj bobutės košės puode bus daržovės ar net gi ką tik netoliese slankiojęs katinas. Bobutės košę įprastai išperka kūmas, jam tai yra garbės reikalas. Kūmas puodą su koše turi iškėlęs virš galvos sudaužyti į stalo kampą, tuo metu košė išbyra, o tai, kas lieka rankose dedama ant stalo, kad būtų suvalgyta. Truputį košės paragauti privaloma vaiko motinai, likusiąją dalį svečiai turi parnešti į namus savo vaikams. Vaiko tėvui gi tekdavo paragauti šio patiekalo, į jį pridėjus per didelį kiekį krienų, pipirų, druskos, garstyčių. Kitaip tariant, tai simbolizuoja patyrimą to - kartu, saldu ar sūru buvo jo žmonai gimdyti. Už šią košę vaiko tėvas turėdavo susimokėti. Už košę gauti pinigai atitekdavo vaiko motinai, kartais su bobute perpus. Šiais laikais vietoje košės ant stalo patiekami įvairūs saldumynai, kartais juos įdeda į keramikinį puodą.

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Jūsų vertinimas: Jokio Vidutinis 3.7 (3 balsai)

© 2008-2012 Viskas krikštynoms