Krikštynų tradicijos Škotijoje

Kaip ir kiekviena tauta, škotai, turi savų prietarų, susijusių su kūdikio gimimu, bei krikštynomis. Kadangi, tik ką gimęs vaikutis yra bejėgis, įvairios apeigos, burtai ir spėjimai, sukviesdavo į būrį šeimos narius bei artimuosius, kurie tokiu būdu norėdavo  ne tik apsaugoti mažylį nuo negerovių, bet ir palinkėti jam laimės, sveikatos ir turtingo gyvenimo.

Būtent laikotarpis iki krikšto sakramento priėmimo, manoma, būdavo pats pavojingiausias naujagimio gyvenime. Todėl tėvai privalėjo pasirūpinti tuo,  kad vaikutis būtų apsaugotas nuo fėjų, kurios apkeisdavo kūdikius -  nekrikštytus vaikus pasiimdavo su savimi, o jų lovelėse palikdavo kitus.
Nevalia būdavo šaukti vaiko vardu, kol jam dar nėra suteiktas krikšto sakramentas ir šiukštu niekas negalėdavo net pasiteirauti,  koks mažylio vardas. Aplinkiniai stengėsi negirti kūdikio, kad ir koks jis būtų gražus ar ramus, o jei netyčia, užsimiršus, išsprūsdavo gražūs žodžiai - reikėdavo tuoj pat persižegnoti, paprašyti Dievo, kad saugotų vaikutį ir kuo skubiau atsiimti savo žodžius. Visa tai buvo daroma tam, kad fėjos neišgirstų ir nesužinotų, jog namuose yra nekrikštytas kūdikis. Į lopšiuką, kaip apsauga nuo fėjų buvo dedamas geležies lydinys, dažniausiai tam tikslui tėvas paaukodavo savo durklą. Po Reformacijos, saugumo sumetimais, durklą lovytėje pakeitė šalia kūdikio dedama Bibliją ar maldaknygė. Iki krikšto, vaikelio net negalima būdavo neštis iš namų.

Krikštynų ceremonijos metu, suteikiama vaikui vardą, dažniausiai užrašydavo ant popieriaus lapelio ir įteikdavo jį kunigui. Tad jis ir būdavo pirmasis, ištardavęs vaiko vardą garsiai.
Buvo manoma, kad jeigu įvyktų nelaimė ir vaiko gyvybė užgęstų dar nesuteikus jam krikšto, jo vardas nebūtų įrašytas į "Gyvenimo Knygą" ir dangaus vartai  būtų uždari. Jeigu naujagimis susirgdavo, šeimininkas skubiai siųsdavo pasiuntinius, kurie turėdavo pakviesti kunigą, kad šis suteiktų krikštą. Tokiu atveju, kunigą galima buvo trukdyti net vidury nakties.

Pradėjus krikšto įregistravimo procedūras, po truputį, iki šiol vien namuose vykdavusi ceremonija , persikėlė ir į viešąją erdvę. Tuomet, jau nuo pačios šeimos pageidavimo priklausė ar krikštynos vyks namuose, ar bažnyčioje.
Jei šeima nutardavo vaiką krikštyti ne namie - pas kaimynus ar bažnyčioje - kūdikį nešanti moteris (tai dažniausiai būdavo  pribuvėja arba mama), kartu nešdavosi ir duonos riekelę bei sūrio, o vaiko tėtis, sekantis iš paskos, privalėdavo pasirūpinti viskiu bei vieno gurkšnio taurelę. Ir kai tik pakeliui sutikdavo pirmą žmogų, įduodavo jam duonos su sūriu ir liepdavo užsigerti viskiu. Niekas nedrįsdavo atsisakyti, nes tai būtų didelis įžeidimas šeimai. Grįžtant iš bažnyčios ar kaimynų, pirmam sutiktąjam buvo priimta įteikti „krikšto kąsnelį". Tai dažniausiai būdavo vaiko mamos išsaugotas vestuvinio torto gabalėlis. Jeigu pirma sutiktoji būdavo jauna moteris, ji „krikšto kąsnelį" parsinešdavo namo ir pasidėdavo po pagalve, tikėdama, kad tai padės susapnuoti būsimą tikrąją meilę.

Ritualo metu, atžąla buvo rengiama baltos spalvos rūbeliais ir būtinai dėvėdavo kepuraitę. Vaikutį  į patalpą dažniausiai įnešdavo pribuvėja ir paduodavo jį tėvui. Todėl būtent jis, ceremonijos metu kunigui šlakstant šventintą vandenį, turėdavo uždengti mažyliui akutes, kad į jas nepatektų vandens. Buvo bijoma, jog patekus net ir mažiausiam lašeliui, vaikelio akys visą gyvenimą gebės matyti dvasias. O kai kunigas pildavo vandenį ant galvytės, verksmas buvo laikomas geru ženklu, tai reiškė jog vaikas gyvens ilgai. Tad kai krikštijama atžąla neišreikšdavo tokių emocijų, pribuvėja tyčia švelniai žnybtelėdavo vaikui, kad šis pravirktų. Tuomet visi lengviau atsidusdavo, supratę, jog Dievas sergės mažylį ir jis nugyvens ilgą gyvenimą. Švęstą vandenį šeima parsinešdavo namo ir mažiausiai 8 dienas  laikydavo dubenyje. Šalia padėdavo Bibliją ir duonos kepaliuką. O vėliau, vandeniu šventindavo savo namų pamatus, arba kiekvienas šeimos narys išgerdavo po gurkšnį - buvo tikima, jog tai pagerina atmintį.

Kai krikšto sakramentas būdavo suteikiamas bažnyčioje, visi tą dieną norintys pakrikštyti vaikutį, privalėdavo iš anksto pranešti ar krikštys moteriškos lyties kūdikį ar vyriškos, kadangi mergaitėms sakramentą suteikdavo pirmosioms. Pagal senovės prietarus, jei berniukui krikštas būtų suteiktas prieš mergaitę, dubenyje su šventintu vandeniu jis paliktų vyriškumo pradą, kurį perimtų po jo krikštijama mergaitė.

Kai tik kūdikiui būdavo suteiktas krikšto sakramentas, namuose pasigirsdavo nuoširdūs sveikinimai, kiekvienas svečias dovanodavo mažyliui po monetą ir linkėdavo sveikatos bei Dievo malonės. Savo pareigą turėdavo atlikti ir arčiausiai šeimos namo gyvenantys kaimynai - jie paruošdavo patiekalą „fuarag", kuris būdavo gaminamas iš avižinių kruopų ir grietinės arba iš avižinių kruopų ir viskio. Kiekvienas svečias gaudavo paragauti po arbatinį šaukštelį „fuarag", žinoma nepamiršdavo pavaišinti ir mažojo krikščionio.

Tuo tarpu tėvai rūpinosi, kad kiekvienas atėjęs suvalgytų duonos riekelę, paragautų sūrio, bei lūpas suvilgytų viskiu. Kaip buvo minėta, tokiu būdu šeimai yra išreiškiama pagarba. Įdomu tai, kad viskį svečiai gerdavo iš vadinamųjų „quaich" - tai yra negilus puodukas, kurio istorija siekia viduramžių laikus. Tuomet juos darydavo iš medienos, o vėliau imta gaminti iš sidabro ir puošti keltų ornamentais. Šiomis dienomis, tai yra labai populiari dovana tiek vestuvių, tiek krikštynų proga. Puodukas pagamintas iš medžio dabar naudojamas šventintam vandeniui supilti, o iš sidabrinio -  šventės metu svečiai išgeria po gurkšnelį viskio į mažylio sveikatą.

Kai kurie prietarai bei apeigos nepakito bei išliko gajūs ir šių dienų krikštynose, kitus -  bėgant metams žmonės šiek tiek pakeitė, bandydami labiau pritaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo ypatybių.
Todėl vienos šeimos, krikštijant savo atžąlą, stengiasi skrupulingai laikytis, šimtmečius skaičiuojančių tradicijų, tokių kaip: monetos įdėjimas į krikštijamo vaiko delniuką(buvo sakoma, kad jei vaikutis išlaikys monetą rankoje, jo gyvenimas bus ilgas ir turtingas, o jei išmes pinigėlį, tikėtina, kad nuolat jaus pinigų stygių) ar po krikštynų vaiką migdyti su krikšto drabužėliais, tai turėtų pritraukti sėkmę.

Tuo tarpu kiti tėveliai, greta senųjų tradicijų įneša ir naujų vėjų,  - tarkim vis dažniau galima pamatyti krikštijąmą vaikutį, aprengtą liaudiškais drabužėliais, siūtais iš škotiško audinio. Vis daugiau ir daugiau parduotuvių,  prekiaujančių krikšto rūbeliais, siūlo įsigyti  mažiausių dydžių kiltų, liaudiškų suknelių, odinių ar kailinių krepšelių (viena pagrindinių liaudiško kostiumo detalių).
Svarbiausia turbūt tai, kad ir vienu ir kitu būdu, stengiamasi pabrėžti tiek Škotijos paveldo išskirtinumą, tiek tradicijų visuomenėje tęstinumą.

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Jūsų vertinimas: Jokio Vidutinis 1 (1 balsas)

© 2008-2012 Viskas krikštynoms