Krikštynų tradicijos Norvegijoje

Norvegijos Karalystė – nuostabaus grožio šalis, esanti Skandinavijos pusiasalyje, išvagota ledynų, fiordų ir kalnų. Pagrindinė šalies religija – krikščionybė (evangelikai liuteronai).
Daugiau nei prieš tūkstantį metų, 997 m., Norvegijos Karalius Olafas Didysis priėmė krikštą, tuometinės Norvegijos Karalystės sostinėje Trondheime, taip padėdamas pamatus krikščioniškai valstybei. Tad per šitiek metų, susiformavo įvairios krikštynų tradicijos ir papročiai.

Istorijos eigoje, nuostatos, kada po gimimo kūdikis turi būti pakrikštytas, keitėsi. Dvasininkai teigė, jei vaikas bus nepakrikštytas, mirties atveju jis nepateks nei į dangų, nei į pragarą. Todėl būdavo labai svarbu kūdikį pakrikštyti kaip galima ankščiau, geriausiai ne vėliau nei praėjus keturioms dienoms nuo kūdikio gimimo. Po reformos, šis laikas buvo pailgintas iki aštuonių dienų, tačiau silpnos sveikatos kūdikiai buvo krikštijami nedelsiant.
Ir šiandien, itin skubus krikštas yra atliekamas ligoninėse, jei tėvai yra susirūpinę dėl jų vaiko gyvybei iškilusios grėsmės. Tuo atveju, jei nėra galimybės, kad skubų krikštą suteiktų kunigas, - tai gali atlikti bet kuris krikštytas asmuo. Senovėje, skubų krikštą dažnai suteikdavo pribuvėja, dvarininkas ar žemvaldys.

Laikas nuo kūdikio gimimo iki jo krikštynų, būdavo apipintas įvairiais prietarais ir tikėjimais. Šalia dar nepakrikštyto kūdikio lopšio laikydavo maldaknyges, daiktus iš sidabro bei plieno – buvo tikima, jog tai apsaugos vaiką nuo blogos energijos. Taip pat buvo manoma, kad kūdikio peržegnojimas, druska ant liežuvio bei maldos, taipogi saugo jį nuo blogio. Kai kur į lopšį būdavo įdedamos lajinės žvakės. Kol kūdikis nebūdavo pakrikštijamas, į jo kambarį galėdavo užeiti tik artimiausi šeimos nariai, taip pat jo negalima būdavo išnešti į lauką be kepurės. Manoma, kad kūdikio peržegnojimas, yra vienas iš pačių pirmųjų ritualų, kilęs iš senųjų bažnyčios tradicijų Norvegijoje. Šį ritualą kunigas pirmiausiai atlikdavo kambaryje, kuriame buvo laikomi ginklai, išvarydamas blogąsias jėgas. Jis peržegnodavo kūdikį, pūsdamas jam į veidą ir tuo pačiu metu, uždėdamas jam ant liežuvio druskos. Tuomet, vaikas būdavo vežamas į bažnyčią krikštyti.
Šie, bei kiti įvairūs prietarai buvo gajūs ilgus metus, pakol nebuvo uždrausti bažnyčios.

Dabar vaikai dažniausiai yra krikštijami sulaukę kelių mėnesių amžiaus, ir šiais laikais mažai kas tiki velniais ir blogio jėgomis. Dauguma norvegų jau nebemano, kad katastrofos bei nelaimingi atsitikimai yra šėtono rankų darbas, todėl nebėra svarbu saugoti kūdikius taip, kaip tai buvo daroma ankščiau.
Krikštynų metu, vaiko vardas yra pirmą kartą viešai paskelbiamas aplinkiniams. Pagal Norvegijos įstatymus, vardas vaikui turi būti suteiktas iki jam sueis šeši mėnesiai, tad dažniausiai iki šio amžiaus vaikai ir yra pakrikštijami. Visdėlto, kai kurie norvegai nusprendžia nekrikštyti savo atžalų. Vietoj to jie surengia taip vadinamą „vardo šventę“.

Norvegų kalboje krikštas yra vadinamas “dåp”, ir yra žodžio panardinimas atitikmuo. Jis kilęs iš senovės tradicijų, kuomet kūdikis, visas ar dalinai, būdavo panardinamas į šventintą vandenį.
Taip pat, yra daugybė vietinių bei istorinių tradicijų, kokiais drabužiais vaikai buvo rengiami krikštynoms, tačiau pastaruosius du šimtus metų, labiausiai paplitusi tradicija vaikus rengti baltu ilgu krikšto drabužiu arba įvynioti į krikšto audeklą. Šis audeklas būdavo audžiamas įvairiais tradiciniais raštais, kurių motyvai atspindėdavo šeimos bei šeimos ūkio istoriją. Jis būdavo pakabinamas pagrindiniame šeimos namo kambaryje ar svetainėje, o kai kuriose Norvegijos vietovėse, įvairių švenčių laikotarpiu, dar būdavo išpuošiamas ir nėriniais. Šį audeklą nukabindavo tik tokiomis ypatingomis progomis kaip vestuvės, krikštynos bei laidotuvės, ir yra daugybė skirtingų tradicijų, kaip jis būdavo naudojamas. Krikštynų metu, kūdikį įvyniodavo į audeklą taip, kad jo galva būtų ties išaustu kryžiumi. Kadangi, audeklas atlikdavo įvairias funkcijas, jis buvo laikomas ypatingu ir svarbiu.
Šiandien, vaikai dažniausiai yra aprengiami baltu krikšto drabužiu ir kepure. Rengti kūdikius baltu ilgu krikšto drabužiu, kuris uždengia visą kūną, yra sena norvegiška tradicija. Berniukų krikšto drabužėlis dar yra puošiamas mėlynu arba žydru kaspinu, mergaičių – rožinės spalvos kaspinu. Senovėje, buvo privaloma kūdikį išmaudyti, prieš aprengiant jį šiuo drabužėliu. Dažnai, krikšto drabužiai, būdavo perduodami šeimoje iš kartos į kartą, arba siūdinami iš močiutės bei kitų šeimos narių vestuvinių suknelių.
Šiandien, jei šeima neturi paveldėjusi krikšto drabužio, jie jį perka ar nuomoja, tačiau nėra įprasta kiekvienam vaikui šeimoje pirkti naują drabužį – vyresniojo vaiko drabužėlis naudojamas krikštijant jaunesnius brolius bei seseris. Švenčiant „vardo šventę“ vaikelio aprangai jokių reikalavimų nėra, jis gali dėvėti ką tik nori.
Praeityje, gyvavo tradicija, kad prieš pilant vandenį krikšto apeigų metu, vienas iš krikštatėvių nuima krikštijamam kūdikiui kepurę. Šiandien, nėra neįprasta, jei šį ritualą atlieka vyresnis brolis ar sesuo.

Senaisiais laikais, kiekvienas krikštytas vaikas Norvegijoje, turėjo mažiausiai keturis krikštatėvius. Būdavo daugybė dalykų, kuriuos reikėdavo apgalvoti renkantis krikšto tėvus, pavyzdžiui koks jų socialinis statusas, ar pasiturintys ir pan. Daugybės turtingų krikšto tėvų parinkimas savo vaikui, suteikdavo šeimai labai aukštą statusą.
Dabar, būti krikštatėviais dažniausiai yra kviečiami tėvų draugai ar broliai bei seserys. Krikštijant vaiką turi dalyvauti mažiausiai du krikštatėviai, nors aplamai kiekvienas vaikas gali turėti iki šešių krikšto tėvų.
Tapti krikšto tėvu yra ypatinga ir garbinga užduotis. Anksčiau, jei vaikas netekdavo savo tėvų iki priimdavo sutvirtinimo sakramentą, jį augindavo krikštatėviai. Nors, šiais laikais, tokios atsakomybės prisiimti nebereikia, tačiau vaiko gyvenime krikšto tėvai užima ypatingą vietą ir dauguma krikštatėvių labai atsakingai žiūri į savo pareigas. Vaikui yra įprasta kreiptis į savo krikštatėvius patarimo ar pagalbos, tai jam padeda jaustis saugesniu.
Faktą, kad krikštynos norvegams yra svarbi šventė patvirtina ir tai, kad kuomet savo vaikus krikštijo Norvegijos sosto įpėdinis princas Hakonas su žmona Mete Marit, visą krikštynų ceremoniją transliavo šalies nacionalinė televizija.

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Nevertinta

© 2008-2012 Viskas krikštynoms