Krikštynų papročių tyrinėtoja brangina krikštamotės pareigą

2009.04.15.

Rasa Paukštytė-Šaknienė - Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, 1997-aisiais apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją "Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime (XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje").
Be daugybės mokslinių straipsnių, Rasa Paukštytė-Šaknienė yra kelių reikšmingų monografijų autorė bei bendraautorė, taip pat Lietuvos istorijos institute vykdomos programos "Lietuvių etninės kultūros atlasas. Papročiai. D. 2. (2007-2011)" dalyvė.

- Ponia Rasa, kaip ir kada prasidėjo Jūsų mokslinė veikla, susijusi su krikštynų tyrinėjimu?

- Ši veikla prasidėjo gana seniai, man pradėjus domėtis gyvenimo ciklo papročiais. Pirmiausia, ką ėmiausi tyrinėti, tai  gimtuvių papročius. Tradiciškai į gimtuvių ciklą įėjo ir krikštynos. Kas sudarė gimtuvių ciklą? XIX pab.-XX a. I pusės Lietuvos kaime gimtuvių papročių ciklas prasidėjo nuo moters pastojimo ir baigėsi jos grįžimu (po ritualinių įvesdinimo į bažnyčią apeigų) į įprastą socialinį gyvenimą. Į šį laikotarpį beveik visada įeidavo ir naujagimio krikštynos. Tuomet kūdikius krikštydavo daug anksčiau nei dabar. Archyviniai XIX amžiaus šaltiniai rodo, kad vaiką krikštydavo ir vienos - trijų dienų laikotarpyje po jo gimimo. Nemažas vaikų skaičius buvo pakrikštytas tą pačią kūdikio gimimo dieną. XX amžiaus pradžioje dažniausiai krikštydavo vienos - trijų savaičių bėgyje.Vėliau krikšto laikas buvo vis atitolinamas. Ir jeigu palygintume su dabartiniais laikais, paskutinieji tyrimų duomenys leidžia teigti, kad vaikas dažniausiai krikštijamas laikotarpyje nuo pusės iki vienerių metų.
Baigus tyrinėti XIX a. pab. - XX a. I pusės laikotarpį, natūraliai pereita prie XX a. antrosios pusės vaiko gimimo socialinio įteisinimo papročių tyrimo. Šalia krikštynų dar tyrinėjau sovietmečio fenomeną - vardynas. Tuo metu sovietinė valdžia iš šeimos bei visuomenės gyvenimo stengėsi išstumti visą religinį aspektą ir bandė krikštynas pakeisti vardynomis. Galiu pasakyti, kad šios pastangos visuotinai neprigijo, nes per visą sovietmečio laikotarpį dauguma žmonių krikštijo vaikus. Taigi krikštas išliko per visą XX amžių iki dabar. Vadinasi, mano tyrinėjimams apie krikštynų popročius (kaip jie modifikuojasi ar transformuojasi) medžiagos buvo ir yra pakankamai. Etnografinių ekspedicijų metu rinkdama medžiagą, dažniausiai kalbinu moteris ir klausinėju apie jų vaikų krikštynas. Šiuo metu su etnologų grupe tyrinėjame dabartį, atlikdami lokalinius modernios kultūros papročių tyrimus. Jau yra publikuota Aukštaitijos regionui skirta studija. Pakeliui į leidyklą parengta knyga apie Suvalkiją ir Dzūkiją. Beliko užbaigti etnografinius lauko tyrimus Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Naudojantis vienalaikiais lauko tyrimais, tikimės atskleisti tam tikrus regioninius šių dienų kultūros savitumus.  Baigus šį darbą, galėsime pamatyti, kaip papročiai, tarp jų ir krikštynų,  kito ar išlaikė iš kartos į kartą perduodamos tradicijos galią ir kokią turime situaciją XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje.

- Ar yra esminių krikštynų papročių skirtumų - seniau ir dabar?

- Esminių skirtumų negali būti, kadangi suteikiamas bažnytinis Krikšto sakramentas. Nuo amžių tas pats: vaikas krikštyti vežamas į bažnyčią ir jam būtinai renkami krikšto tėvai, o krikšto marškinėliai dažnai saugomi visą gyvenimą. Daugelis su krikštynomis susijusių papročių dar yra išlikę.
Tačiau yra pastebimi ir tam tikri pokyčiai. Pavyzdžiui, parenkant krikštatėvius. Visais laikais krikštatėvių pasirinkimui buvo skiriamas dėmesys. Tačiau seniau - tradicinėje kultūroje - krikštatėviai buvo parenkami iš platesnio žmonių rato - giminių, kaimynų, draugų, nes seniau ir vaikų daugiau gimdavo. Kartais net buvo sakoma, kad geras kaimynas vertesnis už giminę. Dabartiniu laiku pastebima, kad į krikštavėvius kur kas dažniau yra kviečiami giminės. Suteikiant pirmenybę giminėms, tarsi sustiprinama dvigubos, t.y. dvasinės bei kraujo giminystės idėja. Mat, kaip žinome, net ir svetimas žmogus per kūmystę tampa itin artimas - kaip giminė, pareigą rūpintis krikštavaikiu išlaikydamas visą gyvenimą. Ir pastarieji tyrimų duomenys rodo, kad atsakomybę už krikštavaikį dabartiniai krikštatėviai suvokia kaip pareigą visam gyvenimui. Pavyzdžiui, remiantis Aukštaitijos tyrimo duomenimis, iš 82 apklaustųjų tik du manė, jog, pasibaigus krikštynų vaišėmes, baigiasi ir krikštatėvių vaidmuo. Nors, žinoma, daugiausia krikštavaikius  globoja iki jo pilnametystės ar santuokos, tačiau bendravimo ryšiai neretai išlieka kur kas ilgiau.
Tam tikrus skirtumus tarp seniau ir dabar rodo taip pat ir krikštatėvių dovanos. Pavyzdžiui, tradicinėje kultūroje paprastai krikštamotė dovanodavo krikštavaikui krikšto marškinėlius. Juos dažniausiai ji dovanoja ir dabar.Tačiau anksčiau kūma neretai krikštavaikiui dovanodavo ir visus kitus drabužėlius, su kuriais veždavo į krikštą. Vaiką  aprengdavo, kaip sakydavo, "nuo nuogumo", taip pat būtinai atnešdavo pyragą bei kito maisto.Pastaruoju metu šalia  tradicinių dovanų yra teikiama dovana, kuri priklauso nuo daug ko: krikštavaikio amžiaus ir kt. Taigi ir toliau palaikoma tradicinė nuostata, kad dovanos yra krikštatėvių garbės reikalas.
Jei toliau lyginsime praeitį su dabartimi, tam tikrų skirtumų rasime krikštavaikio ir krikštatėvių tarpusavio santykiuose.Krikštatėvių priedermė - rūpintis krikštavaikiais - paprastai su krikštynomis nesibaigdavo. Anksčiau privalomas ar bent pageidaujamas jų dalyvavimas būdavo vaikui einant prie Pirmosios komunijos ar jam tuokiantis. Krikštatėviai su krikštavaikiais dažniausiai susitikdavo per Velykas (kai kur iki dabar yra išlikęs šis paprotys - apdovanoti krikštavaikius per Velykas) bei kitas kalendorines šventes. Žinoma, ir krikštavaikio laidotuvėse. Jei vaikas mažas numirdavo, kūmų pareiga būdavo pasirūpinti netgi jo įkapėmis. Apibendrinant galima sakyti, jog anksčiau krikštatėviai turėdavo dalyvauti pačiais svarbiausiais krikštavaikio gyvenimo momentais. Šie dalykai yra išlikę ir dabartiniais laikais, tačiau pastebima, kad šiandien viena dažniausių krikštavaikio lankymo priežasčių yra jo gimtadienis. Nors išlieka svarbios ir kitos progos: Pirmoji komunija, mokyklinės šventės (jos lankymo pradžia ir pabaiga), šeimos įvykiai (santuoka, krikštavaikio pirmosios atžalos gimimas).
Tęsiant praeities ir dabarties palyginimą, dar regimi skirtumai rengiant vaišes. Seniau į krikštynas būdavo kviečiami giminės, kaimynai - dažniausiai visas kaimas. Ir tai buvo siejama ne tik su krikštijamojo naujo statuso ritualiniu įtvirtinimu, bet ir naujų socialinių ryšių modeliavimu.  Tačiau visais laikais į krikštynas ateidavo tik kviestieji svečiai.  Ko gero, sovietmečio, kai reikėjo slėpti krikštynas, įtaka lėmė, kad šiuo metu yra stipriai sumažėjęs krikštynų vaišių dalyvių skaičius. Paprastai dalyvauja 10-20 svečių, bet dažnai pasitenkinama tik pačiais artimiausiais žmonėmis - kūmais, tėvais, seneliais. Pastaruoju metu pirmenybė teikiama giminėms. Tai rodytų, kad nyksta lokalios bendruomenės svarba ir vis didesnė socialinė reikšmė teikiama giminystei. Tačiau, žinoma, tai nėra geležinė taisyklė. Būna išimčių ir šiais laikais, kai gimus pirmagimiui į vaišes sukviečiamas labai gausus svečių būrys.

- Kuo Jums asmeniškai svarbi ir brangi krikštamotės pareiga?

- Turiu tris krikšto vaikus - tris berniukus. Nors sakoma, kad mergaitės perima krikšto motinos, o berniukai - krikšto tėvo savybes, likimas taip lėmė, kad visi mano krikštavaikiai yra berniukai. Labai branginu šią pareigą, visais svarbiausiais krikštavaikių gyvenimo momentais stengiuosi būti šalia jų. Be abejo, bendravimą šiek tiek lemia atstumai. Kadangi gyvename netoli vienas kito, su pačiu mažiausiuoju savo krikštavaikiu bendrauju dažnai, kasdieniame gyvenime - ne vien per gimtadienius ar kalendorines šventes. Su tolėliau gyvenančiais krikštavaikiais tenka rečiau susitikti, tačiau juk yra moderniosios ryšio priemonės, kurių pagalba galima susisiekti ir pasiteirauti, kaip sekasi mokykloje ir apskritai gyvenime. Mano krikštavaikių gyvenimai man yra labai svarbūs. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad ir jie manęs neužmiršta, pasveikina Motinos dienos bei kitomis progomis. Pamenu, kai maži buvo, įvairiausių piešinukų pridovanojo... Apibendrinant galiu pasakyti, kad bendravimo su krikštavaikiais kokybė pirmiausia priklauso nuo vaiko tėvų bei, žinoma, pačių krikštatėvių atsakomybės.

 

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Jūsų vertinimas: Jokio Vidutinis 5 (1 balsas)

© 2008-2012 Viskas krikštynoms