Krikštatėvių ir krikštavaikių santykiai gyvenime

2009.05.07.   

Nuotrauka Eligijos Kustinskienės.

 

Svarbiai jungčiai vien dovanų nepakanka

Mūsų tautos istorija rodo, jog geri krikštatėviai su krikštavaikiu būdavo neišskiriami ir džiaugsmo, ir liūdesio valandą. Juk krikštatėviai - dvasiniai krikštavaikio tėvai. Tačiau šiandieninėje Lietuvos visuomenėje krikštatėvio atsakomybę neretai išstumia išskirtinai materija, t.y. dvasinis ryšys pakeičiamas vien retomis proginėmis dovanomis krikštavaikiui.

Atsakomybė už krikštavaikius

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresniosios mokslo darbuotojos, humanitarinių mokslų daktarės Rasos Paukštytės-Šaknienės knygoje "Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime (XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje)" rašoma, jog anksčiau krikštatėvių priedermė rūpintis savo krikštavaikiu nesibaigdavo pačiomis krikštynomis, kuriomis įteisinama visuomeninė jų - kaip krikštatėvių - padėtis.
Nuo pat mažų dienų tėvai pratino vaikus gerbti ir mylėti savo krikštatėvius, juos vadinti malonybiniais žodžiais - krikšto motinėlė, krikšto tėvelis. Retas krikštatėvis užmiršdavo savo pareigas, todėl rūpinosi krikštavaikiais ne tik kol maži, bet ir jiems augant. Žinoma, lankydamiesi pas krikštavaikius, kūmai duodavo jiems pinigų arba dovanų. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje buvo paprotys per Velykas krikštavaikiams atbėgti pas krikštatėvius "kiaušiniauti", o mažiesiems krikštamotė nunešdavo kiaušinių ir dovanėlę.
Vis dėlto svarbiausia buvo ne dovanos, bet dėmesys savo krikštavaikiams esminiais gyvenimo momentais, kuriuose privalėjo dalyvauti. Tarkime, vaiką  pirmąkart nuvesti išpažinties, rengiantis Pirmajai komunijai ar vestuvėms (krikštamotė dažnai būdavo kviečiama į svočias, ir tai nepriimti buvo nemandagu). Ypač svarbi buvo krikštatėvių pagalba mirus mažam krikštavaikiui. Tada krikštamotė parūpindavo drabužėlius, o krikštatėvis - karstelį.
Taigi geri krikštatėviai su krikštavaikiu būdavo ir džiaugsmo, ir liūdesio valandą. Visa kaimo bendruomenė siekė susigiminiuoti, dėl to į krikštynas kvietė vieni kitus. Retas žmogus neturėjo krikštavaikių. Tai rodo kaimo žmonių rūpinimąsi vieni kitais, kad niekas neliktų beglobis. Išlikę liaudies papročiai byloja, kaip išaukštinami krikštatėviai. Jais verti būti tik tie žmonės, kurie jaučia atsakomybę už savo krikštavaikius [1]. 

Pasak R.Paukštytės - Šaknienės, krikštynų, kaip žmogaus būties socialinio įtvirtinimo akto, iniciacinę ir simbolinę vertę liudija po krikšto išlikęs krikštatėvio ir krikštavaikio ryšys. Tai rodo ir šios mokslininkės tyrinėjimų medžiaga, apibendrinta straipsnyje "Šiaurryčių lietuvių etninis kultūros tapatumas XX a. antroje pusėje vaiko socialinio įteisinimo papročiuose". Tradicinė nuostata, jog su krikštynomis krikštatėvių pareigos krikštavaikiams nesibaigia, visoje tirtoje teritorijoje plačiai išlieka iki mūsų dienų.

Krikštatėviai įvairiomis progomis lanko ir teikia dovanas savo krikštavaikiams. Minėtame straipsnyje R.Paukštytė - Šaknienė išskiria šias dažniausiai prisimenamas šventes: gimtadienį, vardadienį, įvairias kalendorines šventes, su mokykla susijusias šventes, vestuves, Pirmąją komuniją. Dažniausiai krikštavaikiai lankomi gimtadienio proga. Antroje vietoje pagal dažnumą išsiskiria krikštavaikių lankymas kalendorinių - Kalėdų, Velykų, Naujųjų metų ir kitų švenčių - metu. Progos, kurių dažniausiai stengiasi nepamiršti krikštatėviai, yra ir krikštavaikio Pirmoji komunija, taip pat vestuvės. Rečiau krikštavaikiai sveikinami vardadienio bei su mokykla susijusiomis šventėmis.
Visoje mokslininkės tirtoje teritorijoje krikštavaikiai lankomi ir labai panašiomis progomis jiems teikiamos dovanos. Tiesa, Latvijoje apklausti respondentai teigė, jog jiems yra sunkiau lankyti krikštavaikius, jei šie gyvena Lietuvoje (dėl pasų). Išanalizavusi tirtą medžiagą, R.Paukštytė-Šaknienė pateikė išvadą, jog krikštatėviai tirtoje teritorijoje savo krikštavaikius globoja iki jų fizinės ir socialinės brandos. Be to, pastebimas progų, kada krikštavaikiai yra lankomi, struktūrinis panašumas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Tai liudytų, jog Latvijos lietuviai krikštatėvio pareigą ir patį krikštą suvokia taip pat - kaip ir tėvynėje gyvenantys tautiečiai [2].

Krikštavaikis - it savas vaikas

Šiuo metu kurortinio sezono atidarymo rūpesčiais gyvenanantis Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas Gintaras Sičiūnas randa laiko ir trims savo krikštavaikiams - 22, 19 ir 12 metų amžiaus. "Be jokios abejonės, krikštatėvio pareiga man brangi. Krikštavaikis - kaip savas vaikas. Kaip mane tėvai auklėjo, taip ir aš savo vaikus bei krikštavaikius auklėju - bendraujant ir gero patarimo negailint", - sakė Gintaras Sičiūnas.

Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistas, laikraščio "Žalioji Lietuva" redaktorius Andrejus Gaidamavičius geru žodžiu mini savo krikštatėvį, su kuriuo dabar daugiausia jungia ne dovanos, bet kaimyniškas ir bičiuliškas bendravimas. "Tai mano mamos brolis, gyvename kaime, netoli vienas kito. Geri draugai esame, geri kaimynai, nes kaime apstu visokių darbų. Vienas kitam padedame. Krikštatėvis didžiuojasi manimi. Sako: "Visas į mane". Gal dėl  kai kurių charakterio savybių - sąžiningumo, noro padėti žmonėms. Bet, ko gero, labiausiai didžiuojasi dėl to, kad vienintelis giminėje turiu aukštojo mokslo diplomą  - ir ne vieną", - sakė Andrejus Gaidamavičius, Geologijos ir geografijos instituto doktorantas, kurio pagrindinė tyrimų sritis - paleoekologija, t.y. Lietuvos miškų priešistorė. "Mano krikštatėvis kitiems vis pasigiria, kad turi tokį krikštasūnį", - šiltais santykiais su krikštatėviu džiaugėsi Andrejus Gaidamavičius.

Tačiau ne visus žmones sieja gilus, dvasinį pasitenkinimą dovanojantis ryšys.
Šiandien net ir be specialių tyrimų - vien tik analizuojant pokalbius įvairiuose forumuose krikštynų tema ar kalbantis su draugais bei pažįstamais - galima pastebėti, jog daugelis žmonių ir dabar tebemano, jog krikšto tėvų pareiga yra nepamiršti krikšto vaikų. Tačiau dažniausiai tas nepamiršimas suprantamas ir išreiškiamas vien dovanų teikimais. O  tikrasis tradicinis krikštatėvių vaidmuo mūsų modernioje visuomenėje lieka kažkur toli... Susidaro įspūdis, jog liko mažai krikštatėvių, kurie stengiasi auklėti krikštavaikius krikščioniškai, o nelaimei atsitikus yra pasiryžę juos ir užauginti. Dažniausiai krikšto tėvai nesikiša į vaikų auklėjimą. Šis reikalas paliekamas tikriesiems tėvams. Rinkdami krikštatėvius savo vaikui paprastai tėvai tiesiog stengiasi jais parinkti gerus žmones, kurie mielai su vaiku bendrautų, o kažkokių specialių pareigų atlikimo iš krikštatėvių dažniausiai nesitikima.

Žinoma publikacijų bei radijo laidų autorė - psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė patvirtino, jog krikštatėvis turėtų būti suvokiamas it pakaitinis tėvas. Tokia nuo seno išlikusi tradicinė samprata. Jei tikriesiems krikštavaikio tėvams nutikdavo nelaimė, juos pakeisdavo krikštatėviai, kaip savą vaiką užaugindavę  krikštavaikį ir parengdavę jį savarankiškam gyvenimui. "Taigi esminė krikštatėvio pareiga - atsakomybė", - apibendrino Aušra Griškonytė, beje, neslėpdama nusivylimo, kad  ne vienam šių dienų krikštatėviui dovanos krikštavaikiui tarsi tapo atsakomybės pakaitalu. "Žmonės nebemoka, nebesugeba būti dvasiškai atsakingi, tad šią spragą "užkiša" materija. Be jokios abejonės, vien dovanos reiškia netikrąją atsakomybę. Tokia ne vien mano, bet ir daugelio mano kolegų nuomonė. Reikėtų atsigręžti, sugrįžti ne vien prie krikščioniškųjų, bet apskritai prie bendražmogiškųjų vertybių. Jei mūsų visuomenė  tai padarytų, visiems taptų lengviau ir paprasčiau gyventi", - įsitikinusi psichologė psichoterapeutė.

 

[1]PAUKŠTYTĖ, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedis, 1999.
[2] http://images.katalogas.lt/maleidykla/lit21/L-057.pdf

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Nevertinta

© 2008-2012 Viskas krikštynoms