K. Kaikarienė: krikštynos – privati šeimos šventė

2008.10.06.  

Gimus kūdikiui, dauguma tėvų pradeda galvoti apie jo krikštynas. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Tiesa, yra ir tokių, kurie savo atžaloms apskritai nežada suteikti šio sakramento... Tačiau ši tema tiems, kurie apsisprendė vaikutį pakrikštyti ir jau ruošiasi šiai nuostabiai šventei.

Suprantama, pirmiausia kyla klausimas, nuo ko gi pradėti, ką ir kaip daryti? Jei trūksta laiko ar minčių, visada galima kreiptis į žmones, kurie jauniems tėvams padės suorganizuoti šventę ir palaikyti joje tam tikrą tvarką. Tai - švenčių ir renginių organizatoriai.

Tuo besiverčianti, visuomenei labiau žinoma kaip vestuvių planuotoja, kaunietė Kristina Kaikarienė sako, kad kol kas nesiryžta kelti kojos į šią nišą ir be kitų renginių organizuoti dar ir krikštynas. Tačiau ji sutiko padėti suplanuoti jaukią šventę keliems savo bičiuliams.

-Tiesiog įsivaizduoju, kad tai - nepaprastai privati, namų, šeimos šventė, į kurią kviečiami tik patys artimiausi žmonės. Jei manęs paklausia patarimo, jį visada duodu, tačiau iš tokios jautrios, intymios šventės daryti šou nesiryžtu, - sako renginių planuotoja.

Tiesa, moters teigimu, svetimas žmogus gali labai puikiai viską sutvarkyti ir nuo tėvų pečių nuimti dalį rūpesčių: maisto, puošybos, staltiesių, kėdžių ar gėlių klausimus. Gali užsakyti ypatingą tortą šiai progai.

-Tačiau lįsti į pačią šventę nederėtų. Tam žmogučiui, kuriam ji rengiama, neužsakysi atlikėjų, nepadarysi kažko ypatingo, nepastatysi scenų, nepasikviesi žvaigždžių, nes šito tiesiog nereikia. Labiausiai reikalinga tvarka, tada jau gali pasireikšti ir planuotojai, ir organizatoriai, kurie žino, ką reikia daryti ir gali tai daryti, - tikina K. Kaikarienė.

Planuotoja tokiu atveju įsiklauso į jaunųjų tėvelių norus, jų viziją, ko jie norėtų savo vaiko krikštynose. Tačiau sako, kad neretai tenka užsakovus atkalbinėti nuo tam tikrų sumanymų: „Kiekvienas turi savų vizijų, savų norų. Būna, kad nori visų įmanomų žvaigždžių ir neklausia mūsų patarimo, ar galima iš jų „sudėlioti" gražų elegantišką vakarą ir šventę. Nori ir prasto lygio, ir kažko ypatingo, ryškaus ir gerai skambančio. Tada bandau derinti, siūlyti rinktis kažką vieno ir išlaikyti šventės stilių. Kad neišeitų bandymas pasipuikuoti pinigais prieš artimuosius".

Vis dėlto, yra ir skoningų, kaip tik krikštynoms tinkančių dalykų. Pasak K. Kaikarienės, tai gali būti kad ir angeliukų šokis ar viena daina, kuri ir tinka, ir šiek tiek sugraudina, ir labai švelniai nuteikia: „Bažnyčioje niekada nerengiu jokių šou, bet kartais kviečiuosi atlikėjus, nes labai gražu, kai giedama „Ave Maria" ar kažkas kita, kas tinka viena ar kita proga ir balsas bažnyčioje skamba gražiai. Šiuos dalykus siūlau, bet niekada neprasilenkiu su tuo, kas yra giedama mūsų bažnyčiose."

Švenčių organizatorė taip pat siūlo krikštynoms rinktis ne pačią populiariausią bažnyčią.
-Man nėra gražu, kai matau populiarioje vietoje, jeigu taip galima pasakyti apie bažnyčią, 12-13 vaikus ant rankų laikančių tėvelių, o kunigas eina ratu ir visus pakrikštija. Galbūt tai teisinga, nesiginčiju, bet man norisi, kad tai būtų mano, mano šeimos, mano namų šventė," - sako kaunietė.

Ji pati pasakoja, kad savo dukrą Kristę pakrikštijo nedidelėje Čekiškės miestelio bažnyčioje, kurioje šeimininkauja šeimos bičiulis kunigas, tapęs ir dukters krikštatėviu.
-Man ta šventė buvo nepaprastai graži, išvakarėse su drauge bažnyčios altorių padabinom gėlėmis, visas pasiruošimas vyko ramiai, be jokios skubos," - prisimena K. Kaikarienė.

Pačiai šventei, vykstančiai jau po šv. Krikšto sakramento suteikimo, moteris taip pat sako nesiūlanti kažko ypatingo. Čia vėlgi yra akcentuojama bendra tvarka, taip pat šventės pobūdis. Anot  K. Kaikarienės, tokiu atveju svarbu užsakyti ir tinkamą maistą, kurio turėtų būti ne per daug. Pavyzdžiui, geriau atsisakyti kelių karštų patiekalų ir šventinei popietei pasirinkti lengvesnius patiekalus, o vietoje degtinės arba brendžio svečiams geriau pasiūlyti daugiau sulčių ar kitokių gaiviųjų gėrimų, taip pat kavos ar arbatos, o vaikams - kad ir ledų. Jiems švenčių organizatorė taip pat siūlo parengti keletą įdomių, o gal ir prasmingų žaidimų, pavyzdžiui, balioninių širdelių su palinkėjimais mažąjam krikščioniui paleidimą.

Vaikų nepamiršti patariama ir renkantis šventės akcentus ar apipavidalinimą. Priimta, kad rengiant šventę berniukui, turėtų vyrauti melsva spalva, o mergaitei - rožinė, tačiau pati K. Kaikarienė sako šių stereotipų nesilaikanti: „Tiesiog renkuosi švelnius atspalvius, dabinu šviesiai, stengiuosi aplinkos neperkrauti gėlėmis, nepadaryti oranžerijos.  Puokštėje gali vyrauti ir obuoliai, ir kažkokios uogos, visai nesipriešinu balionams. Jei krikštijamas vaikas - ne kūdikis, o jau paaugęs mažylis, kuris mato, girdi, kalba ir turi savo nuomonę, stengiuosi, kad būtų ir visai vaikiškų atributų: linksmesnių stiklinių ar lėkščių."

Šiltai K. Kaikarienė prisimena ir savo dukros krikštynas, ypač, krikšto tėčio mergaitei padovanotą dovaną: „Ryte mano mažoji prabudo ir išgirdo kažką cypsint. Pasirodo, krikštatėvis jai padovanojo gyvų mažų viščiukų."
Pati ceremonija, pasak moters, buvo labai graži, nes ketverių vaikas pats aktyviai dalyvavo šventėje, suprato, ką sako, ko jos klausiama.

-Mano Kristė jau buvo sąmoninga, atsakinėjo į kunigo klausimus, ir tai buvo nepaprastai jaudinantis dalykas, nes išties labai gražu, kai vaikas pats pareiškia, kad jis atsisako velnio, - prisimena K. Kaikarienė. - Tačiau vėlgi, nebuvo nieko ypatingo ar įspūdingo. Šventė buvo jauki, trumpa ir tik savų žmonių rate.
Kodėl pakrikštijo ketverių metų vaiką, o ne mažesnį? Moteris sako, kad išėjo taip, kaip išėjo: "Tiesiog kartą pas mus svečiavosi bičiuliai dvasininkai ir pradėjo draugiškai šaipytis, kad tikriausiai neturim pažįstamų kunigų, nes vaikas nekrikštytas laksto. Taip tą vakarą ir buvo nuspręsta, kad kurią dieną imsim Kristę ir pakrikštysim. Daug galvoti nereikėjo, tiesiog ėmėm ir susitarėm, susiderinom, informavom artimuosius."

K. Kaikarytės krikštamotė yra tikriausiai pati artimiausia mamos draugė, su kuria moteris bendravo nuo vaikystės ir iki šiol išlaikė tvirtą ryšį.
-Su kunigu taip pat bendravom seniai ir tebebendraujam pakankamai tvirtai. Tiesiog manau, kad tai šeimai artimas žmogus ir viskas išėjo labai natūraliai. Kristės krikšto tėvelis ją ir melstis mokė, apie daug ką jiedu kalbėjosi, bendravo, jis ją supažindino su bažnytinėm tiesom," - kalbėjo K. Kaikarienė.

Ji sako specialiai nenorėjusi, kad dukros krikštatėviai būtų kažkokio ypatingo visuomenės sluoksnio atstovai.
-Buvo taip, kaip jautėm... Šie žmonės ne tik nuo tada, kai tapo mano vaiko krikšto tėvais, bet ir anksčiau visą laiką dalyvavo mūsų ir mūsų Kristės gyvenime. Prieš Velykas visada važiuojam pas kunigą Vaidą į Čekiškę, tai jau yra šeimos tradicija. Ir jis to net reikalauja, žino, kad mes tikrai atvažiuosim, ir rytinės velykinės mišios bus klausomos ten. Savo vaiko krikštatėviams nekeliu jokių ypatingų reikalavimų, tiesiog tie žmonės yra, jie mieli man, juos myli mano duktė, manau, kad to kol kas pakanka," - įsitikinusi K. Kaikarienė.

Vis dėlto paklausta apie savo krikšto tėvus ir bendravimą su jais, moteris paminėjo tik krikšto tėtį - mamos brolį: „Iki šiol su juo bendraujam, jis dalyvauja mano ir mano šeimos gyvenime. Nežinau, tačiau kažkokiu būdu jam nepasimiršta mūsų šventės, niekada nepraeis nepasakęs komplimento, elegantiškas, inteligentiškas vyras. Tikrai esu labai patenkinta, kad mano krikštatėvis yra toks, o ne kitoks."

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Jūsų vertinimas: Jokio Vidutinis 3.7 (3 balsai)

© 2008-2012 Viskas krikštynoms