Eglė Jackaitė: dabar viską daryčiau kitaip

2008.10.21.

Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė - jau beveik dviejų vaikų mama. Vyresnėlis, trylikametis Jokūbas, kartais paprašo mamos parodyti, kaip pilve spardosi broliukas ar sesutė. E. Jackaitės kūdikis turi gimti sausio mėnesį, o iki tol aktorė žada nenulipti nuo scenos. Prisimindama Jokūbo krikštynas, moteris teigia, kad šventė buvo graži, tačiau dabar, su antruoju vaiku ji viską darys kitaip. Pirmiausiai - atsakingai išrinks jam krikšto tėvelius.

Turite jau paaugusį trylikametį sūnų. Ar prisimenate savo berniuko krikštynas?

Aišku, prisimenu, nors tai buvo prieš 12 metų. Jokūbui buvo lygiai vieneri. Jis liepos 4 dieną gimė, kitų metų liepos 4-ąją, metukų proga, mes jį ir pakrikštijom. Beje, specialiai pasirinkome šią dieną, juo labiau, kad tai vasara. Sūnus jau pats vaikščiojo, o ir mes norėjome, kad jis būtų kiek paaugęs. Labai atsakingai ruošėmės šiai šventei, ji vyko gražiai, iškilmigai, vaikas žvakę pats užpūtė, dūdavo, šoko. Man net atrodo, kad tą šventę Jokūbas suprato, ji buvo jam tokia svarbi, kad sūnus naktį net susirgo, o jau ryte vėl buvo sveikutėlis. Matyt, nuo įspūdžių ir dovanų gausos, dėmesio, kurio gavo tikrai daug. Jam, ko gero, neįprastai atrodė tie susirinkę žmonės, kurie jį šnekino, mylavo, gal iš tikrųjų mažam vaikeliui per daug to dėmesio buvo, štai ir sureagavo. O pati krikštynų diena tikrai buvo įsimintina, graži, bet prisimenu ją daugiau aš. Sūnus, aišku, nieko nepamena - per mažas buvo.

Minėjote, kad daug dėmesio skyrėte pasiruošti krikštynoms. Koks buvo tas pasiruošimas, prieš kiek laiko pradėjote rengtis šventei, pasirinkote sūnui krikšto tėvus?

Tikrai labai iš anksto pradėjau ruoštis. Ir krikšto tėvus labai anksti įspėjau. Nors... dabar aš kitaip daryčiau, o tuo metu man atrodė, kad tai - teisingas pasirinkimas.
Aš buvau jauna 21 metų mama ir turėjau tokią kaimynę, jauną mergaičiukę, kuri ateidavo padėti man prižiūrėti sūnaus. Ši mergaitė - Jolita - nebuvo nei mano giminė, nei didelė draugė, tačiau labai mylėjo Jokūbėlį. Jai taip patikdavo jį prižiūrėti, kad aš ir prasitariau: „Na, turbūt krikšto mama būsi?" O Jolita taip rimtai į tai sureagavo, taip atsakingai pradėjo ruoštis toms pareigoms, kad tiesiog nebegalėjau atsiimti duoto žodžio. Pagaliau, na, kaip nesidžiaugsi žmogumi, kuris taip myli tavo vaiką? O ji, būdavo, tik grįš iš mokyklos, ir iškart pas mus, pas Jokūbėlį, ir prašo, ar galima jį lauke pavežioti, na, tiesiog buvo įsimylėjusi mano sūnų. Ko gero, nė vieno žmogaus be mūsų - tėvų - daugiau aplink nebuvo, kuris tiek meilės ir dėmesio būtų skyręs tam vaikui.
Kai tik pasakiau, kad, ko gero, bus krikšto mama, mergaitė itin atsakingai pradėjo ruoštis krikštynoms, pasisakė tėvams, šie irgi neliko nuošaly, o aš jau ir neturėjau, kur dingti, nors man daug kas iš draugų, pažįstamų sakė, kad krikštamotė turėtų būti jei ne giminė, tai bent draugė, bet ne visai nepažįstamas žmogus, kas, kad kaimynė. Vertėjo gal įsiklausyti, nes, deja, nebendrauja mano Jokūbas su savo krikšto mama... Pirmus trejus metus ir su gimtadieniu pasveikindavo, ir į svečius užeidavo, o dabar nebendraujame visiškai. Labai gaila, bet ką padarysi, tiesiog buvo duotas žodis ir nebegalėjau jo atsiimti.
Ne ką geriau pasisekė ir su krikšto tėčiu. Abu su vyru buvom aktoriai, taigi, krikštyti sūnų paprašėme bendrakursio Ramūno. Atrodo, aktorius, kolega, bet dabar beveik nieko apie jį nežinau, tik tiek, kad gyvena Kaune. Labai gaila, bet šiuo atveju galiu pasakyti, kad Jokūbas realiai neturi krikšto tėvų... Ruošėmės ruošėmės ir iš didelio rašto išėjom ir krašto - pagrindinio dalyko pasirinkti nesugebėjom. Nors, nepasakyčiau, kad sūnus laibai dėl to išgyvena, tačiau prisiimu atsakomybę, matyt, per jauna buvau ir anksčiau to nesupratau.
Dabar, kai laukiuosi antrojo vaiko, jau tvirtai žinau, kad krikštatėvius rinksiuosi iš savo draugų, šeimos, artimiausių žmonių rato, nes tai tikrai yra atsakingos pareigos. Deja, mano Jokūbas taip ir liks lyg ir nuskriaustas, neturėdamas krikšto tėvų, nes tai yra svarbiausia, juk pati šventė ateina ir praeina. O aš tikrai tai šventei ruošiausi - kepiau tortą, gaminau valgius, viskas buvo gražiai išpuošta, paruoštos žvakės, drabužėliai. Viskas tikrai buvo labai gražu, bet turbūt ne tai reikėjo akcentuoti. Juk svarbiausia reikėjo pasirinkti krikšto tėvus. Tikiu, kad jie, jei neduokdie, kas atsitiktų tėvams, turėtų prisiimti atsakomybę už vaiką, būti jam antraisiais tėvais, mylėti ir padėti.
Ir man pačiai nelabai tuo klausimu pasisekė - savo krikštatėvių aš apskritai nepažįstu, tik nuotraukas temačiau. Todėl manau, kad labai laimingi yra tie žmonės, kurie turi mylinčius krikšto tėvus.

Jūs turite net keturis krikšto vaikus. Ar pati su jais bendraujate, dalyvaujate jų gyvenime?

Taip, bendrauju ir dalyvauju jų gyvenime. Vyriausiajam Tomui šiuo metu 17 metų, beje, kai jį krikštijau pati buvau paauglė. Kitam mano krikštasūniui, Arnui, aštuoneri, kiek vyresnis - vienuolikmetis - yra ir dar vienas mano krikšto sūnus Marius. O vienintelei krikštaduktei Geidei yra treji.
Su jais aš bendrauju, palaikau ryšį, jaučiu man patikėtą atsakomybę ir džiaugiuosi, kad jie visi mane myli, laukia susitikimų ne tiek dėl dovanų, bet dėl paties bendravimo, labai didžiuojasi manimi, net rašinius mokykloje rašo! Štai Mariukas tokį parašė mokykloje, o jo mama man parodė, sako: „Egle, tu neįsivaizduoji, kaip jis tavimi didžiuojasi, net visa klasė nustebo, kad tikrai tu jo krikšto mama." Dėl to man labai smagu ir džiugu, jaučiu, kad myli jie mane. Aš irgi juos labai myliu ir džiaugiuosi, kad jų tėvai manimi pasitikėjo, norėjo, kad būčiau krikšto mama.
Aš tikiu, kad krikšto vaikai kažkuo yra panašūs į savo krikšto tėvus. Kažkas tarp jų bendro. Pavyzdžiui, mano krikštasūnis Mariukas yra labai panašus į Jokūbą, kai jis buvo tokio pat amžiaus. Jis ir sūnaus išaugtinius rūbelius sunešiojo. Ir apskritai, kaip jis manęs kaskart laukia, kaip apsikabina, net akys blizga, kaip mane myli.

Laukiatės antrojo vaiko. Sakėte, kad dabar krikštynas jam rengsite kitaip, nes vyresnėliui...?

Taip. Pirmiausia atsakingiau rinksiuosi krikšto tėvus. Jau viena artima draugė - dainininkė Aistė Pilvelytė - pasisiūlė būti krikšto mama ir dėl to pirmiausia aš pati labai apsidžiaugiau, nes ji kaip tik buvo pirmoji, kuriai pasakiau, kad laukiuosi. Mūsų draugystė labai brandi, tad nebijosiu jai patikėti šių pareigų ir manau, kad būsimam vaikeliui su krikšto mama jau pasisekė.
Juk svarbiausia, kaip jau minėjau, yra krikšto tėvai, o ne pati šventė. Meilės vaikeliui niekada nebus per daug. Ta akimirka, kaip su Jokūbu buvo - gimtadienis, dovanos, šventė - yra graži, bet tai tėra vienas momentas, o krikšto tėvai juk lieka visam gyvenimui. Žinoma, gali nekreipti dėmesio ir ruoštis šventei, bet tai darai daugiau sau, kad pats atsimintum, kažkokį pliusą pasidėtum, kad viską sutvarkei vaiką pakrikštijai. Šv. Komunija, Sutvirtinimo sakramentas, santuoka bažnyčioje - tai jau gali pats vaikas pasirinkti, o Krikšto sakramentu, manau, turi pasirūpinti gimdytojai. Nesutinku, kad krikštytis turėtų jau suaugęs žmogus. Tai tėvų darbas, jų rūpestis teisingai išrinkti vaikui krikštatėvius. Aišku, nežinai, kiek jie tą tavo vaiką mylės, kaip rūpinsis bet norėtųsi, kad būtų bent šioks toks bendravimas.
Kalbant apie suaugusiųjų krikštą, juk vaikas vėliau ir taip turės padaryti daug sprendimų gyvenime. O jei kokia nelaimė nutiktų, liga užkluptų? Aš esu labai tikinti ir manau, kad krikšto sakramentas yra itin svarbus. Tuo labai tikiu, ir manau, kad nereikia laukti, kol vaikas neva bus sąmoningas ir pats nuspręs. Juk būdamas, pavyzdžiui, paauglys, jis to tikrai nedarys, o ir paskui ne tas rūpės. Aišku, pasitaiko, kai nori tuoktis bažnyčioje, o yra nekrikštytas, tada pats sąmoningai nusprendžia pasikrikštyti. Gal jiems taip ir geriau, bet man nepriimtina. Mane mažą krikštijo, man taip įskiepijo, ir aš pati noriu pasirūpinti savo vaikais.
Esu dėkinga močiutei už tas pamokas ir dabar manau, kad tikėjimas, krikštas, mane globoja ir saugo. Aš taip tikėdavau šventa krikšto žvake, dar iki šiol ją turiu iš Jokūbo krikštynų, ir kai sūnus susirgdavo, tą žvakę užsidegdavau ir pasimelsdavau, pabūdavau su savimi. Man tai yra svarbu, juk sako, kad yra taip, kaip tiki, prašai palaimos, meldiesi, kai širdį skauda.

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaipGriežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Nevertinta

© 2008-2012 Viskas krikštynoms